Rašytojų namai interjero istorijos puslapiai

Garsių rašytojų memorialiniai muziejai primena ne vien jų nuopelnus literatūrai. Išlikę baldai, atkurta namų aplinka liudija, kad kūrėjams rūpėjo gyventi šiuolaikiškai. Poetas, kunigas Jonas Mačiulis-Maironis erdviam butui Kauno senamiestyje skyrė ypač daug dėmesio, viena svetainių vadinta pačia puošniausia mieste. Vilniuje kaimynystėje gyvenusių rašytojų Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir Vinco Mykolaičio-Putino butai kiek kuklesni, tačiau įrengti pagal to meto interjero madas. O Ieva Simonaitytė jaukią aplinką sukūrė vasaros rezidencijoje Priekulėje.

Traukė gimtasis kraštas

I.Simonaitytė (1897-1978 m.) nemažą gyvenimo dalį praleido Kaune ir Vilniuje, tačiau širdimi visada buvo gimtajame krašte.

Priekulėje vasarvietėje veikiančio memorialinio muziejaus direktorė Laima Lemežienė pasakojo, jog tuo metu, kai Minijos vingyje tik kilo pastato sienos, I.Simonaitytė vylėsi, jog čia galės įkurti nuolatinius namus.

Tačiau pamaryje atsinaujino senų laikų ligos. Jos buvo šiek tiek aprimusios, kai rašytoja išsikėlė gyventi į Kauną, kurį laiką gydėsi įvairiose sanatorijose. I.Simonaitytei teko paisyti gydytojų

rekomendacijų laikytis kuo toliau nuo pajūrio drėgmės ir vėjų. Jaunystės mieste rašytoja kasmet vasarodavo 18 metų – atvykdavo, kai imdavo suokti lakštingalos, žydėti ievos.

Saugo autentišką vaizdą

I.Simonaitytės vasaros rezidencijoje tris dešimtmečius veikiantis muziejus išlaikė autentišką rašytojos gyvenamosios aplinkos vaizdą. „Šiame namelyje stengiamės išlaikyti 1978 m. vasaros autentiką. Tai paskutiniai metai, kai I.Simonaitytė čia vasarojo. Visi daiktai sudėti rašytojos arba tų žmonių, kurie buvo šalia jos“, – pasakojo L.Lemežienė.

Vasarvietė įrengta 7-ojo dešimtmečio stiliumi. Joje negausu daiktų, tačiau kai kurie kūrėjai buvo itin svarbūs.

Nedidelio namuko pirmame aukšte įrengtas valgomasis ir svetainė – svečiams priimti skirtos erdvės. Pasak muziejaus direktorės, anuomet tai buvo gana prabangus vaizdas: grindys išklotos parketu, židinys dekoruotas marmuro plokštėmis, kambariuose puikavosi vokiški baldai, natūralaus ąžuolo durys.

Tokią prabangą I.Simonaitytė galėjo sau leisti gavusi honorarą už romaną „Paskutinė Kūnelio kelionė“. Iki remonto pirmo aukšto interjeras atrodė kitaip. Nė ženklo prabangos nematyti ir pačios kūrėjos darbo kambaryje.

Svarbiausia knygos

Rašytoja džiaugėsi įrengusi namus taip, kad svečiai galėtų matyti, kaip ji gražiai gyvena.

„Tačiau, kiek teko girdėti, pati I.Simonaitytė nedaug dėmesio skyrė buičiai, aplinkai, nebuvo išranki. Jai būdavo svarbiausia kiekviename kambaryje rasti lentynas su knygomis, kad galėtų atsiversti ir paskaityti. Jai reikėjo tik vietos, kur galėtų pabūti ramiai, ji nemėgo triukšmingų kompanijų“, – pasakojo L.Lemežienė.

Didžiulėje verandoje pirmame aukšte, kur kadaise rašytoja gurkšnodavo „kafiją“ su pussesere, dabar įrengta literatūrinė ekspozicija, vyksta įvairūs kultūriniai renginiai.

Daugiausia laiko I.Simonaitytė praleisdavo darbo kambaryje, jame ir miegodavo. Paskutinius dešimt metų kūrėja labai retai nusileisdavo į pirmą aukštą – skausmai trikdė kiekvieną jos žingsnį, moteris stengėsi kuo mažiau judėti. Iš darbo kambario rašytoja išeidavo į erdvų balkoną pakvėpuoti grynu oru, pasigrožėti žaluma.