Keraminės čerpės tai ilgalaikis pasirinkimas

Čerpių dangos įrengimas yra paprastas (analogiškas betoninių čerpių stogo dangos įrengimui, „Statyk!“ Nr. 3 (15)), o eksploatacija nebrangi.

Keraminės čerpės yra natūralus, mineralinis, ekologiškai švarus gaminys. Jos gaminamos iš molio masės: molio, bazalto ir vandens mišinio. Išdžiovinti molio gaminiai išdegami krosnyje ir ten, 1000-1060ºC temperatūroje molis virsta keramika.
Rankų darbą pakeitus pramoninei gamybai pagerėjo čerpių kokybė, sumažėjo kaina, atsirado naujos čerpių formos, supaprastėjo klojimo technologija,. Žymiai padidėjo čerpių asortimentas: be eilinių ir kraigo atsirado šoninės, galinės, pralaidų, vėdinimo ir kitos čerpės. Taip pat atsirado čerpės su dviguba užkaita (falcu), tinkamos dengti šiuo metu labai populiarius lėkštus (iki 14º) stogus.
Keraminių čerpių danga buvo diskredituota tarybiniais laikais. Buvo gaminamos tik eilinės ir kraigo čerpės. Bloga kokybė, mažas gaminių asortimentas ir netinkama dengimo technologija prisidėjo prie neigiamo žmonių požiūrio į keraminių čerpių dangą Šiandien vartotojai Lietuvoje vėl iš naujo atranda čerpes, kurios gaminamos seniausias tradicijas turinčiose ir patikimais gaminiais garsėjančiose Skandinavijos šalyse, Vokietijoje.
Čerpės gaminamos formuojant juostiniais arba štampavimo presais.

Pirmuoju atveju molio masė išspaudžiama per ekstrūderį - specialią tūtą, supjaustoma ir išdžiovinama, po to degama krosnyje, kol įgauna keraminei čerpei būdingas savybes, atitinkančias visus čerpėms keliamus reikalavimus. Taip gaminamos originalios S formos (olandiškos) čerpės.

Antruoju atveju čerpės presu štampuojamos specialiose gipsinėse formose. Taip gaminamos visos įvairiausių formų čerpės su užkaitomis (falcais).

Čerpės gaminamos ne tik natūralaus molio spalvos – jų spalvos gali būti labai įvairios – matinio arba blizgaus paviršiaus, kuris priklauso nuo čerpės paviršiaus padengimo.

Pačios populiariausios yra niekuo nedengtos natūralios čerpės, arba angobuotos įvairių spalvų čerpės. Angoba – iš molio, pigmentų bei nedidelio kiekio kvarco paruošta mikstūra, kuria išdžiovintos čerpės nupurškiamos prieš degant jas krosnyje. Išdegtos čerpės įgauna spalvą, kuri priklauso nuo panaudotų pigmentų, ir tolygų matinį paviršių.

Glazūruotos čerpės turi stiklišką, blizgantį paviršių. Yra įsigaliojusi nuomonė, kad glazūruotos čerpės amžius ilgesnis. Tai netiesa. Natūralių, angobuotų ar glazūruotų čerpių amžius yra toks pat. Nuo dangos priklausys tik čerpių išvaizda – natūralių čerpių stogas po daugelio metų taps margas („subręs“), o angobuotų ir glazūruotų mažai tepasikeis.

Keičiantis laikams, kinta ir papročiai – tai neišvengiama, tačiau čerpės statybose – viena seniausiai naudojamų medžiagų, atsiradusi beveik tuo pat metu, kai žmogus išmoko pasigaminti molinę puodynę ir susirentė pastatą su šlaitiniu stogu. Čerpės išliko viena populiariausių statybinių medžiagų iki mūsų dienų. Europoje keraminė čerpė iki šiol yra stogo dangų „karaliene“, atitinkanti šiuolaikinius techninius ir estetinius reikalavimus.

Istorija

Keraminės čerpės atkeliavo dar iš Neolito amžiaus, apie 10 000 m. pr. m. erą iš Kinijos ir Viduriniųjų Rytų. Iš šių regionų čerpės paplito po Aziją ir Europą. Senovės Egipte ir Babilone, taip pat Graikų ir Romos imperijose stogai buvo dengiami keraminėmis čerpėmis. Tačiau pagrindiniu faktoriumi, nulėmusiu spartų keraminių čerpių išpopuliarėjimą Europoje, buvo 1666 metais Londoną suniokoję gaisrai. Čerpių populiarumą lėmė ne vien puikios priešgaisrinės savybės. Prie to prisidėjo ir kiti dalykai – ilgaamžiškumas, montavimo paprastumas, mažas šilumos laidumas, graži išvaizda. Spėjama, kad Lietuvoje keraminės čerpės atsirado kartu su mūrine pilių, rūmų ir bažnyčių statyba – XIII–XIV amžiuje.

Statybų duona